Kelionė į Eurobasket 2005 (4 diena)

Rugsėjo 12 d. rytas, girdžiu kaip gieda vietinis musulmonas (garsai panašūs į "mmm...mmmmmm"). Kodėl jis taip gerai girdisi? Gal mečetė turi garsiakalbį? Šiek tiek kraupu gulėti palapinėje:)
Atsikeliam su Raimiu ir imam žadinti likusių keliauninkų. Vietoj žadintuvo bandom pamėgdžioti minėto musulmono niuniavimą. Gal ir nelabai gražu :)
Šalia palapinių vandens telkinys. Tarsi koks dirbtinis ežeras. Kas įdomiausia, jog nėra kaip įbristi į vandenį - krantinės iš cemento ir nuolaidžios, t.y. jei lipi į vandenį, tai riedi žemyn. Mintis! Įlipt įlipsim, o kaip išlipti? Susirandam vamzdį ir laikydamiesi jo palengva įsliuogiam vandenin, atgal vėlgi taip pat. Vanduo atrodo švarus, tačiau niekas iš kitų keliauninkų nedrįsta jame maudytis. Kaip paaiškėjo vėliau, nieko baisaus išsimaudžiusiems neatsitiko. Užtat, koks nuostabus jausmas maudytis kalnų fone.

Ežeras šalia kempingo (Skopjė).


Išvykstam, kas keisčiausia, kaip ir sutarėm, lygiai 8 val. (kaip paaiškės vėliau, tai tik vienas iš nedaugelio kartų, kai visi iki vieno buvom punktualūs:)). Skopjėj šiokie tokie kamščiai, sustojam degalinėje. Įdomus vaizdelis: jei mūsų degalinėse būna ženklai, draudžiantys rūkyti, tai Makedonijos degalinėje iškabintas ženklas su perbrauktu šautuvu:) Nežinau, ar tai reiškia, kad degalinėje negalima šaudyti? Nebijokim, mūsų dar laukia Albanija:)

Skopjės degalinė: šaudyti draudžiama.


Važiuojam kalnuotom vietovėm, kelias super, vaizdai irgi. Įspūdingai atrodo kalnų upė, deja, skubam, nėra laiko dažniems sustojimams.

Sustojimas Makedonijos kalnuose (Volskswagen, Mercedes, Hyundai).


Makedonijos vaizdai...




Na ir štai atvykstame į Graikiją. Nutariam užsukti į Graikijos didmiestį - Salonikus (apie 230 km nuo Skopjė). Eismas ganėtinai chaotiškas, begalė lekiančių motorolerių, kelio juostos kaip kam patinka. Per visą miestą tęsiasi viena didelė centrinė gatvė, kuri yra ištisas kamštis. Pagaliau pavyksta pajausti tą pietietiškąjį temperamentą, oras apie +35 C. Įvažiuojant į miestą smarvė. Mašinos parkuojamos dviem eilėm šalia šaligatvio, užstatant viena kitą. Ieškom vietos kur pastatyti mašiną. Netyčia, užklystam į garažą pas storą graiką. Vaikštom centrine (?) pėsčiųjų gatve. Paragaujam graikiško greito maisto "Gyros". Panašu į kebabus, kurių galima nusipirkti Vilniuje - ant iešmo nuolat pašildoma sukasi mėsa, kuri yra apipjaustoma. Pusė velnio, tik tiek, kad mėsos be proto daug, bulvių vos vos, o daržovių, galima sakyti, nerasta.

Salonikų pėsčiųjų gatvė.


"Nutraukiam" keletą istorinių objektų-griuvėsių, kuriems apibūdinti vėliau labai sėkmingai prigijo žodis "puvėkas" (pvz., didžiausias kelionės metu matytas puvėkas buvo Atėnų Akropolis:)).

Kažkokia griuvena :)


Prie jūros (Salonikų centras).


Bandom pereiti judrią gatvę. Tenka perbėgti rizikuojant gyvybe.
Grįždami atgal jau esam gudresni, paprašom dėdės policininko pagalbos, kuris savo garsiuoju švilpuku neįtikėtinai greitai sustabdo eismą. Ir kaip tie chaotiškieji graikai gali taip lengvai paklusti švilpukui?:))

Policininkas-švilpikas :)


Ta pati gatvė.


Paliekam Salonikus ir vykstam kopti į mitologizuotą Olimpo kalną (apie 100 km nuo Salonikų), gal dar spėsim...Susitariam dėl nakvynės kempinge prie Egėjo jūros (Camping Stolos, Variko miestelyje, apie 30 km nuo Olimpo kalno). Labai gerai, nereikia statyti palapinių, miegosime vasarnamiuose (kaina apie 6 eurus už žmogų).
Automobiliais kylame į vietą, nuo kurios kopsime į kalną. Serpantinai, vidutiniškas greitis apie 20-30 kmh. Užgula ausis, na o kai kuriems keleiviams nuo aukščio ir akis bei skrandžius:)) Vaizdai nepakartojami, kaip pro kylančio arba besileidžiančio lėktuvo langą, matosi jūra, maži miesteliai. Galima laisvai nulėkti nuo kelio. Turiu garbės vairuoti, gal dėl to man visai nebaisu :P
Tuo metu pasakau sau mintyse, jog tai kol kas įspūdingiausia, ką mačiau iki šiol kelionėje.
Pagaliau apie 18 val. užkylam iki tos vietos, nuo kurios keliausime pėsčiomis. Girdėjom, jog užkopti iki pačios viršūnės užtrunka apie 5-6 valandas, todėl savaime suprantama, kad to nepadarysim, nes greitai tems. Į viršų lipam apie valandą, iš pradžių mane, kaip kelis mėnesius nesportavusį, išpila prakaitas, vėliau įsijungia "antras kvėpavimas". Lipam specialiu takeliu, retkarčiais sustojam pasigrožėti kalnų vaizdais.

Belipant į Olimpo kalną.


Beveik Olimpe...


Nutariam nebelipti aukščiau, randu neblogą skardį, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas ir galima pajusti aukštį. Atsistoju ant krašto, ištiesiu rankas, sulaikau kvėpavimą...Fantastika! Vien dėl šito pojūčio vertėjo važiuoti:) Užsimerkiu, ima šiek tiek drebėti kojos, nes užsimerkus sunkiau išlaikyti koordinaciją. Na, užteks tų emocijų:)

Noriu lėkt, noriu skrist... :)


Leidžiamės nuo kalno maždaug dvigubai greičiau nei lipom. Kaip tik sutemsta, viską spėjom laiku. Pažadu sau, jog kada nors čia dar sugrįšiu ir įkopsiu į pačią viršūnę, kada nors...
Grįžtam į kempingą. Prie naktinės jūros nueiti jau nėra jėgų. Kuklus baliukas ir lūžtam.

Kempinge.