Kelionė į Eurobasket 2005 (13 diena)

Rugsėjo 21 d., trečiadienis. Nors nuspręsta niekur nevažiuoti, vistik trise (aš, Šaras ir Rasa) pasiryžtam nuvykti į Tiraną (Albanija). Jiedu dar nebuvę Albanijoje, nes keliavo traukiniais iš Atėnų per Bulgariją (dėl merso gedimo). Na o aš nutariu dar sykį nepagailėti 10 eurų albanų muitininkams ir pamatyti Europos lušnynu vadinamos šalies sostinę bei susidaryti tikrą, ne iš kitų keliauninkų pasakojimų girdėtą nuomonę (bei užsidėti pliusą:)). Nukeliaujam nuo Rafailovičių iki Albanijos sienos (apie 100 km). Šįkart bandom kirsti sieną kitame punkte nei įvažiavome iš Albanijos į Juodkalniją ir, pasirodo, be reikalo. Albanų muitinė rimtesnė ir tvarkingesnė už anksčiau matytas, o pagrindinis dėdė muitininkas stebėtinai panašus į Lietuvoje gerai žinomą Algį Greitai:) Su šiuo muitininku ir nepavyksta susitarti, nes norint patekti į Albaniją dabar jau reikalinga ir automobilio nuomos sutartis bei įgaliojimas vairuoti automobilį. Niekur daugiau to nereikėjo (netgi pačioje Albanijoje). Deja, sutartis liko viešbutyje (neaišku, ar ji būtų tikusi). Sukamės atgal. Žiūrint optimistiškai, galbūt pats dievas apsaugojo mus nuo nelaimių, kurios tykotų pakeliui į Tiraną:)
Kad nebūtume visai tuščiai keliavę, užsukam į turistinį objektėlį - viešbutį saloje. Šiek tiek vaizdų ir grįžtam į "savo" kurortą.

Viešbutis saloje (kažkur netoli Budvos)...




Vakarop iš Rafailovičių vykstame į šalia esantį miestą Budvą. Keliaujam atviru traukinuku palei jūrą. Labai smagu. Traukinukas praveža ir pagrindine Budvos gatve, kurią galima būtų palyginti su Palangos Basanavičiaus gatve (tik niekur nesigirdi šlykščios rusiškos muzikos ir nėra skustagalvių:)). Pilis, atrestauruotas senamiestukas, kuriame dabar įrengta gausybė parduotuvių. Šitiek mačiusius keliauninkus dabar jau sunku nustebinti:)

Budva...










Dalis keliauninkų iškeliauja į Belgradą traukiniais jau šiandien vakare (mersas vis dar nepataisytas). Grįžęs sužinau naujieną, jog nėra kam daugiau nuvežti "traukiniečių" į Podgoricos stotį (kas išgėręs, kas nepavalgęs, kas serga:)). Ką gi, naktį vairuoti kalnų keliais ne pats didžiausias malonumas. Nulekiam į Podgoricą. Grįžtų atgal vienas, pasiklystų Podgoricoje, žmonės nekalba angliškai, tačiau praverčia žinojimas, jog "pravo" reiškia "tiesiai", o "desne" į dešinę ir pan. Tad susikalbėti su žmonėmis šiaip ne taip pavyksta (serbų kalba iš visų lankytų šalių lengviausiai suprantama - nemažai panašių į rusiškus arba lenkiškus žodžių). Bevažiuojant kalnais ir likus gal 20 km iki Budvos (kurioje yra artimiausia degalinė) užsidega benzino lemputė, o rodyklė rodo absoliutų nulį. Kaip tyčia, priekyje "velkasi" kelios fūros ir autobusai, kurių neįmanoma aplenkti vingiuojančioje trasoje nerizikuojant gyvybe. Stresiukas :) Ar pavyks neužgesus pasiekti kolonėlę? Jeigu baigtųsi benzinas, ką daryti? Laimei, pavyksta pasiekti tikslą. Nemėgstu aš tokių lenktynių su laiku ir baku :)
Kambariokai jau pučia į dūdą, miegot liko kelios valandos. Rytoj keltis 5 val. - skubėsim į Belgradą.